Praėjusio amžiaus pradžioje Rumunijoje gyveno fenomenaliomis savybėmis pasižymintis Ilija Merkulesku, kuris policijoje buvo vadinamas Nenormaliu auksarankiu. Vyras iš tiesų buvo auksarankis, galėjo atlikti bet kokius darbus, be to, jis buvo gana apsiskaitęs, nors ir girtuoklis.

Kur driekiasi toji nematoma riba tarp genijaus ir bepročio? Ar ji išvis yra?

Nuo 8-ojo dešimtmečio jis yra vienas iš brangiausių tapytojų planetoje – jo darbai kainuoja dešimtis milijonų dolerių. 1973-iaisiais Amsterdame atidarytas meno muziejus, skirtas jo kūrybai, dabar jis yra dvidešimt trečias lankomiausias visame pasaulyje. Tačiau kai šis dailininkas buvo gyvas, viskas buvo kitaip.

Apie Jakovo Ciperovičiaus fenomeną dešimtis kartų pasakojo įvairių šalių laikraščiai ir televizija. 1979 m. stipriai apsinuodijęs, jis patyrė klinikinę mirtį, ir ši būsena truko visą valandą, o tai visiškai neįtikėtina, juk sustojus širdžiai galvos smegenų žievės ląstelės žūsta po 3-5 minučių.

Konservatyvių pažiūrų žmogus gali netekti amo, tačiau šiuolaikinis požiūris į moters kūną nebėra vienareikšmis, o lytiniai organai yra pritaikomi net meno ar sporto srityse. Žinoma, pasaulyje ir be to netrūksta keistenybių, o mes beliekame tik stebėtojais, turinčiais savo nuomonę.

Mirinas Dažo, iki pusės nuogas, tylėdamas stovi kambario centre. Asistentas prisiartina prie jo iš nugaros ir greitai susmeigia 80 cm ilgio rapyrą kažkur inkstų srityje. Aplinkui tvyro kapų tyla. Studentai ir dėstytojai sėdi atvertomis burnomis, negalėdami patikėti savo akimis. Nėra jokių abejonių: rapyra pervėrė visą kūną, jos smaigalys kyšo priekyje. Svarbiausias dalykas – tai net ne dažo visiškas ramumas, o tai, kad ant kūno nepasirodė nė lašo kraujo…” – taip studentas – medikas aprašė viena iš fenomenaliausių XX amžiaus reiškinių.