Šiuolaikiniai mokslininkai vis dažniau padaro išvadą, kad daugiau kaip prieš 25 000 metų planetoje vyko branduolinis karas, sukėlęs siaubingą ekologinę katastrofą, visiškai pakeitusią gyvenimą Žemėje. O prasidėjo viskas nuo archeologinės ekspedicijos, vykusios XX amžiaus pradžioje. Vykdant kasinėjimus palei Indijos miestą Mohendžo Daras, mokslininkai aptiko senovės miesto griuvėsius. Miestas priklausė kitados bene labiausiai išsivysčiusiai civilizacijai, išgyvavusioje beveik tris tūkstantmečius. Tačiau mokslininkus nustebino ne tik paties megapolio paslaptis, susijusi su jo klestėjimu, o atvirkščiai - jo žūtis.
Kaip byloja seniausios daugelio pasaulio tautų legendos, anksčiau planetoje egzistavo rasė žmonių, kurie savo galia buvo beveik lygūs dievams. Šią rasę vadino titanais, apie juos pasakoja visos pasaulinės religijos. Tiesa tai, ar išsigalvojimas? Specialistai linkę manyti, kad tiesa. Juk kaip kitaip dar galima būtų paaiškinti faktą, kad skirtingos tautos ir gentys, kurias skiria vieną nuo kitos jūros ir okeanai, savo mituose ir padavimuose beveik žodis žodin kartoja tuos pačius dalykus? Ir kaip paaiškinti stulbinantį siaubingų katastrofų, kurios vos nepražudė planetos, aprašymų panašumą?
Sacsayhuaman šventyklos griuvėsiai Andų kalnuose (Peru) stebina akmenų aukščiu. Tiesiog neįtikėtina, kaip senovės indėnai galėjo sukurti įspūdingą akmenų statinį, jei net šiuolaikinė technika vargiai gali pajudinti tokius luitus iš vietos. Iki šiol svarstoma, ar jie buvo antgamtiškų galių turintys milžinai ar turėjo kėlimo įrangą, nežinomą šių laikų žmonėms. Milžiniškų monolitų Peru yra keliolika, tačiau vienas iš jų ypatingesnis nei kiti.
Meksikos rytinėje dalyje Jukatano pusiasalio povandeninius urvus tiriantys narai aptiko stulbinantį radinį – puikiai išsilaikiusį skeletą iš laikų kai pirmieji žmonės įžengė į Naująjį pasaulį.
Nederlingose dulkėtose kalvose į rytus nuo San Francisko randamos negrabios akmenų tvoros, nibėgančias per žolėtas kalvų viršūnes - maždaug metro aukščio ir metro pločio pastatytos nuo 10 m iki pusės mylios ilgio fragmentais. Vienos jų atrodo kaip netvarkingos arbūzo dydžio akmenų krūvos, kitos sutvirtintos sausu kalkių užpildu retkarčiais panaudojant iki 1 tonos sveriančius rieduolius. Dauguma šių darinių susmego giliai į žemę ir apaugo storu kerpių sluoksniu. Jos atrodo yra ganėtinai senos.